VYTAUTO IR DANUTĖS ZALIECKŲ SODYBA “PURVYNAI”

Aukštadvario piliakalnis

Tai vienas žymesnių pietryčių Lietuvos archeologijos paminklų. Dėl to jau nuo XIX a.  antrosios pusės dažnai minimas mūsų praeitį aprašančioje mokslinėje bei populiarioje literatūroje. Antai dar 1893 m. Vilniaus Senienų muziejaus vedėjo F. Pokorovskio išleistame Vilniaus gubernijos archeologiniame žemėlapyje pastarasis jau paminimas, nurodant, kad ten rastas žalvarinis kirvukas. Tačiau iki šiol neaišku, kaip tas dirbinys atrodė ir koks buvo jo tolesnis likimas. Pažymėtas šis piliakalnis ir P. Tarasenkos sudarytame ir 1928 m. išleistame archeologijos paminklų žemėlapyje, nurodant pasirodžiusia apie jį literatūrą.

Apie Aukštadvario piliakalnio populiarumą kalba ir jo apylinkėse išlikę įvairūs pasakojimai. Vyresniojo amžiaus vietos gyventojai dažniausiai prisimena padavimą, kuris pasakoja, kad senovėje čia stovėjusios valdovo duktė kartą sugalvojusi pasivaž­inėti. Tuomet ji iš pilies išvažiavusi puošnia karieta, traukiama net ketverto arklių. Karietoje buvusi skrynia pilna pinigų ir mažas šunelis. Besileidžiant nuo pilies kalno, arkliai kažko pasibaidė ir karalaitę su karieta nunešė tiesiog į netoli pilies esantį Pilaitės ežerą, kur visas ekipažas nuskendo. Nors tėvai dukters po to ilgai ieškojo, tačiau viskas buvo veltui. Tačiau praslinkus kuriam laikui, vietos gyventojai, ypač prieš patekant saulei, ežere kartais matydavo plaukiojančią gražią skrynią, ant kurios tupėdavęs mažas šunelis. Paskui vėl ramiai tyvuliuodavęs ežeras.

Piliakalnis yra pietvakariniame Aukštadvario miestelio pakraštyje, kairiajame Verknės upės krante. Iš pietryčių prie jo beveik prieina minėtas ežeras, iš šiaurės – Verknė, o iš visų kitų pusių – dirbami laukai, kurių apie 2 ha plote pastebimi senovės gyvenvietės pedsakai: juoda, su smulkiais degėsiais maišyta žemė, kurioje jau anksčiau buvo aptinkama įvairių senienų.

Velnio duobė

Tai piltuvo pavidalo 40 m. gylio duobė. Jos plotis viršuje – 210 m., apačioje – 60 m., šlaitų nuolydis – 40-50 . yra keli moksliniai šio reto geologinio objekto kilmės aiškinimai . Manyta, kad tirpstant dideliam ledo luitui  ir čiurkšlėmis nuo jo briaunos krintant vandeniui, susidarė krioklys, kuris kunkuliuodamas  tarsi malūno girnomis malė pasitaikančius riedulius, gargždą, žvirgždą, per ilga išgrauždamas šitokią duobę. Kiti aiškina, kad Velnio duobė gali būti meteoritinės kilmės . Mat nukritusių meteoritų išmuštos duobės yra panašaus gylio ir pločio. Dar vieni pagrindė sifozinę duobės susidarymo kilmę. Anot jų, ledynmečio laikais požeminiai vandenys smulkias daleles nuplukdė į šalia Velnio duobės esantį Škilėtų ežerą. Ir dabar duobės dugnas esąs tik keliais metrais aukščiau už šio ežero vandens lygį. Tikriausiai duobę it šį ežerą sieja hidrauliniai požeminiai ryšiai. Tačiau patikimiausias, rodos, termokarstinio Velnio duobės susidarymo aiškinimas. Pasitraukus iš Lietuvos teritorijos ledynams, prasidėjo termokarstiniai reiškiniai, dėl kurių susidarė ne vienas Lietuvos ežeras. Pirmiausia tokie vandens pripildyti duburiai atsirado žemesnėse vietovėse, į kurias anksčiau plūdo ledynų vanduo. Aukštumose atsidūrusių ir po žeme esančių ledo luitų tirpsmo vandenys negalėjo išplauti. Neveikiami šilumos ir saulės, jie galėjo gulėti žemėje tūkstančius metų. tačiau gerokai vėliau jie ištirpo, ir žemė viršum jų įgriuvo. taip formavosi vadinamoji Velnio duobė. Na, o dabar visai kitokie Velnio duobės atsiradimo aiškinimai: padavimai ir įvairios legendos, kurias senoliai dažnai pasakodavo savo anūkams.

Nikronių akmuo

Jis yra ties Verniejaus ežeru "Babrauninkų miške" apie 3 km. Nuo Aukštadvario. Jis yra pilkas " vietomis apkerpėjęs. Jo matmenys 6 x 3 x 2.2 m. Dalis akmens yra žemėje. Ant vieno šio akmens šono yra įrašas "MOPIT" kitoj pusėj – kryžius . Žmonės pasakoja " kad prie šio akmens vaidenasi. Jį dar vadina Didžiuoju akmeniu. Yra žinoma "kad apie 1904 – 1905 m. tas akmuo buvo riba kuri skyrė pono žemę nuo valstybės žemės. Ponas savo pusėje iškalęs ženklą  "MOPIT“.  Ta rodyklė rodė kryptį į pono žemę. Raides žmonės aiškino taip : lenkų kalba "Moje pieniadze tutoj" išvertus į lietuvių kalbą - "Mano pinigai čia“. Yra pasakojama apie tai "kad šį didžiulį akmenį užritinę kareiviai", kai Napoleonas čia užkasęs brangų lobį. Prieš keletą metų traktorininkas netoliese iškasė puodą su pinigais (dabar jie saugomi Trakų pilies muziejuje).

Akmens viršuje yra duobutė "kurioje " kaip žmonės pasakojo" visada yra vandens. Tuo vandeniu žmonės gydė akis. Ateidavo apsiplaudavo akis "padėdavo pinigus prie akmens "ir jų neimdavo" kol jų nepaimdavo klebonas. Už juos jis laikydavo mišias. Tas vanduo buvo laikomas šventu. Šis akmuo senovės - aukų akmuo. Kažkada buvęs garbinamas.

Kartuvių kalnas

Vos pasukus  Vilniaus keliu iš Aukštadvario miestelio, kairėje kelio pusėje galima pamatyti aukštomis pušimis apaugusį kalną vadinamą Kartuvių kalnu. Šiame kalne Muravjovo budeliai 1863 m. buvo įrengęs kartuves ir karė sukilėlius. Kartuvių kalno aukštis yra 21 m. nuo kalno viršūnės matyti Navos ežeras su gražuole sala, kurią apsodino medžiais mokiniai.

Pasakojama, kad pagonybės laikais vykdavo įvairios apeigos, baudžiavos laikais ponai kardavo nusikaltusius baudžiauninkus. Teigiama, kad čia buvo baudžiami mirtimi ir 1863 m. sukilėliai.

Mošos archeologinis draustinis

Rengiant Aukštadvario regioninio parko tvarkymo planą, 2004 m. naujai išskirtas Mošos archeologinis draustinis. Plotas - 9,5 ha. Tikslas: išsaugoti ir eksponuoti Mošos (Ribinkos) upelio dešiniajame krante išsidėsčiusį kompaktišką archeologinių paminklų kompleksą - Mošos piliakalnį, senovės gyvenvietę ir dvi pilkapių grupes.

Draustinio steigimo tikslas: išsaugoti ir eksponuoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinį kompleksą.

Archeologiniame draustinyje draudžiama:

1. naikinti ar žaloti kultūros paveldo kompleksus ir objektus (vertybes), naikinti jų autentiškumą;
2. iš esmės pakeisti kultūros paveldo objektų aplinką, mažinant kultūros paveldo objektų vertę.

Mošos piliakalnis (vad. Naujasodžių, Kazokų kalnu) - tipingas I tūkst. vidurio miniatiūrinis piliakalnis. asakojama, kad I pasaulinio karo metais šio piliakalnio įduboje rusų kazokai slėpę savo arklius. Pagonybės laikais vaidilutės čia kūreno ugnį, buvo atliekamos apeigos. Piliakalnio pietinėje papėdėje išlikę jo senosios gyvenvietės pėdsakai, aptikta lipdytų puodų šukių grublėtu paviršiumi. Apie 200 m į pietus nuo šio piliakalnio išlikę 6 apardyti iki 1,5 m aukščio pilkapiai, dar vadinami Naujasodžių pilkapiais. Kita 28 pilkapių grupė yra apie 100 m į šiaurę nuo piliakalnio, Skrebio miške. Tyrinėjimų metu čia aptikta sudegintų žmonių palaidojimo pėdsakų, menančių 6 - 8 amžių. Iš palaidojimo pobūdžio nustatyta, kad čia gyveno viena karingiausių baltų genčių - jotvingiai.

Informacija remiantis www.aukstadvaris.lt